antradienis, balandžio 28, 2009

Darbo pokalbiai, kai aplink siaučia krizė

Va taip va. Krizė. Ir kuo toliau, - tuo labiau. Toks jausmas, kad Australijoj optimistiškai nusiteikusių žmonių mažėja ne dienom, bet valandom. O kas susiję su darbais, tai kenčia ir tie, kurie ieško darbo, ir tie, kurie padeda jį surasti, t.y visokie įdarbinimo tarpininkai.
Džiaugiasi tik tie darbdaviai, kurie dabar renkasi. O rinktis yra iš ko:) Vienas jaunuolis interviu metu pasidžiaugė, kad renkasi darbuotoją iš 400 CV:)
Tokia situacija, aišku, koreguoja visas žaidimo taisykles. Dabar pirmas pokalbis retai kada būna „gyvai“. Ir retai kada darbdavys skambina tau. Dažniausiai parašo elektroninį laišką, kad pats pasiskambintum ir susitartum dėl pirmojo pokalbio. Tada paskambini ir paaiškėja, kad pirmas pokalbis bus telefonu arba „skype“. Jei telefonu, – irgi skambiniesi pats – dažnai „patogumo dėlei“ į mobilų. O kadangi aš taip atkaliau motyvacinius laiškus, kad pirmą pokalbį gaunu beveik visada, tai mano telefono sąskaita auga kosminiu greičiu:) Jei kalbiesi „skype“, - tada smagiau, tik reikia tvarkingai apsirengti iki pusės:)
Tada, per pirmą pokalbį retai leidžia užduoti klausimus. Atsakinėji tu. Labai aiškiai duoda suprasti, kad dabar renkasi jie, ir kad neapsimoka gaišti laiko „parduodant“ darbą tau. Krizė gi, vis tiek imsi, jei duos:)

O šiandien grįžau iš pirmo interviu „gyvai“ šį mėnesį. Tokia nostalgija seniems laikams pagavo, kad oj. Kažkaip šiek tiek jaudinausi, nes telefonu ta agentė skambėjo taip labai pasipūtusiai ir arogantiškai. Bet tada viena mano pažįstama pasakė, kad aš irgi esu pasipūtus, tai tokia su tokia turėtų gerai susibendrauti. Ir tikrai, - gerai pašnekėjom (ech vadinas tikrai esu pasipūtus:)) Moteriškė pasipasakojo, kad jos įdarbinimo verslas sunkiai beišsilaiko. Tai pačiai pozicijai žmonių ieško kelios įdarbinimo agentūros, o užmokestį už surastą galvą, gauna tik viena. O tų darbų tikrai nemarios.
Tiesa, sakė, kad jei noriu iš vis kada nors gauti darbą, turiu vėl pradėti ieškotis darbo reklamos agentūrose. Žinau pati. Laikas keisti karjerą žiauriai blogas. Bet kad aš atgal į reklamą baisiai nenoriu. Net pagaugai nueina nugara, kai pagalvoju apie nesvietiškai svarbius degančius projektus, kuriuos pamiršti vos pabaigęs. Fu. Bet, kaip sako, nespjauk į vandenį:) Nespjaunu... Bet dar kurį laiką pasikankinsiu siųsdama savo tobulus motyvacinius laiškus ne jiems:)
Taigi.. tęsiu bedarbystės odisėją Australijoj:)

ketvirtadienis, balandžio 23, 2009

Socialinė reklama Australijoje

Kažkaip pamatę pirmą kartą šią reklamą iškart susižvalgėm - super!



Nors paskui mūsų pamėgtoje Gruen Transfer laidoje reklamos specialistai "sudirbo" ją, kaip nesiūlančią sprendimo ką paprastam žiūrovui reiktų daryti. Bet matyt, kai Australijoj ši problema žinoma, tai jiems ir norisi kitokio sprendimo. O mums, lietuviams, informacijos apie problemą pateikimo būdas manau visai teisingas - negąsdinant, nekeliant pasišlykštėjimo ir tiesiai į taikinį. Juk prieš pradedant bet ką spręsti - reikia išmokti apie tai garsiai kalbėti...

sekmadienis, balandžio 19, 2009

Apie pavydą

Sakėt, kad pavydu, kad per Velykas kažkas miega ant raudono Australijos smėlio? Ech niekis.. Aš kiekvieną kartą mirštu iš pavydo, kai mano viena draugė nufotografuoja kitas drauges.  Ir tai vyksta Lietuvoj.  Ir net nežinau kam pavydžiu daugiau. Šarūnei, kad kas kart vis geriau fotografuoja. Savo merginoms, kad kaskart vis geriau atrodo. Ar kad manęs tose nuotraukose nėra..
Ech... Moralas turbūt baisiai paprastas ir senas kaip pasaulis. Pastoviai norisi to - ko neturi.. 



Gero sekmadienio:) Čiupkit fotikus ir eikit į pavasarį. O jei niekas gražiai nesigauna - pasiimkit kartu Šarūnę:)

trečiadienis, balandžio 15, 2009

Pirmos Velykos Australijoj



Be kiaušinių, be persivalgymo - su nežmoniškai daug vairavimo, daug dulkių ir smėlio. Tokios buvo mūsų Velykos. Buvom Naujojo Pietų Velso outback‘e - tolimam ir retai apgyvendintam Australijos regione.

Kelionė nuo Melburno iki Silvertono – tolimiausio mūsų kelionės taško – nei daug nei mažai: apie 900 km. Toliau važiuoti nebūtų užtekę nei laiko, nei ryžto. Ir ačiū dievui, kad daugiau neprisiplanavom, nes net su sąlyginai mažais atstumais ir iš viso suvairuotais 2500 km, nespėjom užsukti į kelias vietas, apie kurias buvau nemažai prisisvaigus. Taip jau būna, kai planuoji, kad per valandą nuvažiuosi apie 90 km, o kelias tau leidžia važiuoti max 25 km/h greičiu:)




O šiaip, jei per daug negalvoji apie tai, kiek dar liko kelio, vairuoti visai smagu. Kuo toliau į niekur – tuo draugiškesni vairuotojai. Visi vietiniai prasilenkiant pamojuoja arba bent jau pakelia smilių nuo vairo. Bėda tik ta, kad labai jau mažai tų vairuotojų būna. Visą kelią sugebėjom nuvažiuoti taip ir neaplenkę nė vienos mašinos:)
Pakelėse gyvenimo daugiau. Ganosi jaučiai, avys, ožkos. Nustebusiu žvilgsniu kiekvieną pravažiuojančią mašiną palydi emu. Vakarais kelkrašty, vis neapsispręsdamos šokti į kelią ar dar palaukti, medituoja kengūros. O tomis, kurios vis dėlto nusprendė šokti, bet nelabai laiku, – užkandžiauja ereliai ir varnos.



Partrenktų gyvūnų labai daug. Kai prisimenu, kaip gaila būdavo Zelandijos keliuose žuvusių oposumų, tai ant kiekvieno posūkio boluojantys kengūrų griaučiai atrodo dar žiauriau. Ir juokingai atrodo karts nuo karto kelio ženkluose skelbiamas telefono numeris, kuriuo galima skambinti, jei pamatei sužeistą gyvūną, – mobilus ryšys vis tiek veikia tik didesniuose miestuose. O iki jų neretai daugiau nei pora šimtų kilometrų žvyrkelio.



Kraštovaizdis monotoniškas. Net nežiūrėdamas į žemėlapį galėtum laisvai pasakyti, kur baigiasi Viktorija ir prasideda Naujasis Pietų Velsas. Viktorijoj viskas žalia ir labai įprasta akiai. Pietų Velse – kiek akys užmato raudonos dykynės, įkaitęs smėlis, nususę krūmynai ir nesibaigiantis kelias.



Tiesa, ten kur pačioj šiaurėj baigiasi Viktorija ir prasideda outback‘as yra vieta, kur teka visos upės. Atsimenat tą seną seną australų serialą, kurį rodė dar prieš visas verkiančius turtuolius ir vergę Izaurą? Ir nors abi upės (Darling ir Murray) tokio drumzlinumo, kad nė piršto į jas nesinori kišti – visas regionas atrodo kaip gausybės rago iliustracija: daugybė vynuogynų, sodų. Pakelėj į stiklainiuką įmetę 3 dolerius prigriebėm tokio didumo vynuogių, kokių net negalvojom, kad iš vis užauga.

Bet, - kelios dešimtys kilometrų gilyn į žemyną, ir viskas. Vieninteliai į valgomus daiktus panašūs objektai – smėly augantys ir į mažus arbūzus panašūs vaisiai. Neragavom. Bet rimtai žadėjom bagažinėj kokį vieną gerai parauginti, kad turėtume nors ką, kas nors trumpam nukreiptų musių dėmesį. Kankino jos nerealiai. Atrodo sustoji visiškai niekur. Išsitrauki ką nors valgyti ir tą pačią akimirką nuo sumuštinio ir nuo nosies pradedi vaikyti muses. Tas chaotiškas mosikavimas rankom yra vadinamas „outback hello“ - pradedi vaikyti muses, kažkas pagalvoja, kad čia jiems mojuoji, tada jie tau atmojuoja atgal –žiūrėk ir susibendrauji taip:)
Šiaip keliaudami dažniausiai apsistojam B&B („bed and breakfast“, kur šeimininkai duoda lovą ir pavalgyt ryte), bet paskutinę naktį išmaldavau Lino (jis gi totalus komforto mėgėjas), kad apsistotume fermoj.



Fermos yra kažkas tokio. Nežinau ar kada nors pasiekčiau tokį dzen lygį, kai tiesiog susitaikai, kad dulkių yra ir bus, ir kad jų net neapsimoka valyti. Vakare geri arbatą – arbatinukas švarus. Ateini ryte – visas nusėtas raudonom dulkėm. Ir taip viskas. Ir visada. Ir jokių gėlyčių aplinkui – vandens ne tiek jau ir daug, kad galėtum taip švaistytis. Ir artimiausias miestas bele kur. Ir geriausias draugas, kuris bet kada išklausys turbūt yra tik šuo.



Po vakarienės vienas kaimyninės fermos vaikinukas padainavo savo kūrybos dainą apie tai, kaip be proto gera yra po ilgo laiko ištrūkti ir nuvažiavus į miestą atsigerti šalto alaus. Bet vis tiek, jie visi man atrodė baisiai laimingi. Kai aplink nėra žmonių, už kuriuos nori būti šaunesnis ir kai niekas 24/7 netrimituoja apie krizę – gyvenimas matyt sukasi kiek kitaip:))

Va. O nakvynei ūkininkas mums davė swag‘ą.


Dar vienas žodis, kurį nelabai žinau kaip tiksliai išversti: čiužinys įmontuotas į brezento kokoną. Išeini į laukus, užsikuri laužą (kad naktį nesušaltum, nes temperatūra nukrinta dramatiškai), išvynioji čiužinį, pasitiesi paklodę, užsikloji patalais, užsitrauki brezentą ir miegi po atviru dangum. Kam slėptis nuo žvaigždžių palapinėj? Žodžiu, tikrų tikriausiais australietiškas reikalas. Kaip ir outback‘as. Niekur kitur - tik Australijoj:)

trečiadienis, balandžio 08, 2009

Kelio ženklai - pranašingi ženklai?

Šis įrašas skirtas atsakymui į Artūro kiekvieną kartą užduodamą klausimą :))

Jau kelintą kartą važiuodami pasiimti iš eBay'jaus nusipirktų daiktų ar į mūsų pamėgtą pliažą Mornington iškyšulyje vis pravažiuojam įdomų kelio ženklą. Bet vis nepasisekdavo nufotografuoti - tai fotoparato neturim, tai nespėjam išsitraukti, jei turim arba neužsidega raudona, kai jau pasiruošę fotografuoti. Bet va pagaliau pavyko:

No right turn into Marriage RoadNet Australijos kelininkai supranta, kad "teisingo posūkio į vedybų kelią nebūna" :))

pirmadienis, balandžio 06, 2009

St Kilda pier

Kažkaip pastebėjau, kad pradėjom vis mažiau rašyti apie mažus "vietinės reikšmės" nutikimus :)

Savaitgalį kažkaip papuolė šiltas vakaras (+17) rudenėjančiame Melburne, tai išsijudinom pasivaikščioti po Fitzroy gatvę ir St Kilda paplūdimį. Gi pačiam šurmuly gyvenam, o vis tingim kur išsiropšt. Arba aš grįžęs puolu prie online pokerio, arba Živilė kokio aukciono pabaigos laukia eBay'juj :)) Tai sakau pravėdinsim galvas nuo visokių depresinių minčių, paganysim akis į pupas ir pupinus, žiek gal ir nusimaudysim...

Na maudytis nesimaudėm, bet pamatėm kokia vietinė fauna veisiasi St Kildoj. Vandens žiurkės (rakali), kurios maistą susiranda vandenyje (vabzdžiai, žuvytės, krabai), bet mūsų matyta žiurkytė ramiai sau atplaukė iki valties ir įsiropštė į ją ieškoti sau maisto. Įsivaizduojat, miega koks pavargęs bomžiukas sau valtyje ir jaučia, kaip kažkas švelnus per veidą ropoja...:)))

O paskui pagaliau pamatėm ir vietinius pingvinus. Skaitėme, kad jų čia yra, bet dar nebuvom matę. Galvojom, gal vėl turistams sukurtas mitas, bet ne :) Pasirodo jų čia gyvena apie 100 ir tai yra vienintelė vieta pasaulyje, kur pingvinai peri žemyninėje dalyje, o ne kokioje nors saloje. Taigi, jei norit pamatyti unikalių miestiečių pingvinų - atvažiuokit pas mus į Melburną:)

ketvirtadienis, balandžio 02, 2009

Krizė Australijoj

Jau nuo lapkričio (ir dar anksčiau) visi diskutavo: bus krizė Australijoj ar ne? Bus ekonomikos recesija ar tik šiaip viskas sulėtės ir nebus augimo tol, kol neatsigaus JAV? O ta krizė su visais padariniais ėmė ir atsitiko. Darbo skelbimų sumažėjo apie 40%. Nedarbo lygis šiuo metu virš 5.2% ir didžiausias per pastaruosius 31 metus. Aišku, su kokia šalim lyginsi, - Lietuvoj jis didesnis.. bet Australijoj panikos dėl to labai daug. Ko gero pirmas kartas, kai oziai daugiau šneka apie ekonomiką, o ne apie tai kaip lengviau ir greičiau numesti svorį  - praeitais metais jie buvo aptituluoti storiausiais pasaulyje ir tai kažkaip neigiamai paveikė jų savęs vertinimą:)

Va. O šiaip visas Australijos krizines temas galima būtų suskirstyti į kelias grupes.

Kaltinimai didelių kompanijų vadovams, kad jie uždirbdami milijonus atleidžia tūkstančius australų ir gamybą perkelia ten, kur tai kainuoja centus. Tuos vadovus vadina storom katėm („fat cat“) ir jei kuris neapgalvotai sutinka duoti interviu, – jį taip nulinčiuoja, kad turbūt net patys didžiausi PR‘o genijai situacijos pataisyti nebegalėtų. Tiesa, man vis kyla klausimų apie žurnalistų etiką, bet krizės metu tokie dalykai turbūt nelabai esmė – kažką kaltinti tai reikia? :)

Tada visi ieško bet kokių sprendimų ir receptų kaip iš tos krizės išbristi. Vyriausybės receptas: ekonomikos palaikymo planas – priklausomai nuo to kiek uždirbi ir kiek sumoki mokesčių – gausi kažkiek pinigų velykiniam apsipirkimui. Realus reikalas, kad ir mum kažkiek atseikės:) Ech, vien nuo minties, kad kažką gausi „nachaliavai“ darosi smagu.

Tada atsiranda vis daugiau spekuliacijų tema, kad reikia griežtinti imigracinius reikalus ir bent 40% mažinti į šalį priimamų kvalifikuotų specialistų. Čia turėtų suklusti visi, kurie planuoja nuo Lietuvos krizės bėgti į Australiją. Jokių sprendimų kol kas nėra, bet australai pasižymi tuo, kad idėjos ilgai nevalkiojamos biurokratiniais labirintais – jei stimulo poveikis bus mažesnis nei planuota, ir jei nedarbo lygis augs greičiau nei prognozuojama – negali žinoti kokie pokyčiai laukia imigracinėj politikoj.

Va. Tada visi, aišku, labai daug verkia kaip yra sunku. Visi vienas per kitą moko kaip taupyti ir kaip parašyti savo CV, kad jinai nors kiek išsiskirtų iš kitų šimtų pretenduojančių į tą pačią vietą:)

Dabar galėčiau parašyti kaip man sekasi ieškoti darbo tokiam kontekste. Nesiseka. Totaliai. Bet kažkaip iki šios savaitės nelabai pergyvenau. Nuo lapkričio išsiunčiau tik 18 gvenimo aprašymų – taip kad produktyvumu negaliu pasigirti. Tiesa, kelis siunčiau su tokiais motyvaciniais, kad net pati savęs vos neįsimylėdavau beskaitydama. Ir nieko. Viskas eina tiesiai į darbų dievo užpakalį. 

Bet šią savaitę negavau darbo, kurio tikrai tikrai norėjau. Pasirašiau dirbti net už per pusę mažesnį atlyginimą, nei kad laisvai gaudavau praeitų metų vidury, ir nieko. Kai paskambinau paklausti kodėl – atvirai pasakė, kad sunkmečiu įdarbinimo prioritetai skiriami vietiniams. Juolab, kad pirmą kartą per įmonės sukūrimo istoriją  yra pakankamai super kvalifikuotų bedarbių vietinių, kurie, norėdami neatsilikti nuo banko paskolų mokėjimo, pasirašo dirbti už minimumą. Va. Net apsižliumbiau. Nepratus pralaimėti gi. Ir staiga pradėjau labai parintis, kad neturiu darbo. Logika paprasta - masinė psichologija: jei visi sako, kad be darbo blogai, imi ir patiki. Aišku, išjungus TV ir neskaitant jokių naujienų portalų laimė nedirbti sugrįžtų gan greitai, bet negali gi žmogus gyventi kaip strutis, įkišęs galvą į smėlį...